Iš “Rudens sonetų”

Mes nežinome kam, bet gyventi,

Kurt ir juoktis pasauly - puiku;

Nes ir tai, ką mes esam iškentę,

Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

 

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis

Per šešias įtempimo dienas

Tenka mums. Ir tada vainikuoti

Galim švęsti šventes prabangias.

 

Mes nežinome kaip, kuo būdu:

Bet vien ieškantį glosto švelniai

Po gilių abejonės naktų

 

Purpuriniai tiesos spinduliai,

Ir pro ašarų tyrus lašus

Šviečia aukštas ramybės dangus.

 

25

 

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,

Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:

Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių

Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

 

Aš klausiau kunigų ir filosofų -

Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.

Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:

Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?

 

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu

Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.

Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, -

 

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,

Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,

Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.

 

Iš “Žiemos sonetų”

Pasiilgau savo mylimos dukrelės,

Ji vadinasi Naktis,

Jos plaukučiai tamsūs, ant akių užkritę,

Kaspiniukais papuošti.

 

Mano kambarin jinai ateina tyliai,

Nusiteikusi rimtai…

- Tėte, - sako ji, - tave be galo myliu.

Tiek, - ir išskėčia rankas. - Matai?

 

Pabučiavusi veidan,

Žiūri į mane. Staiga sušunka:

- Ką? Skaitysi knygą man?..

 

Mylimos dukrelės nematai?..

Ir, sumaišiusi knygas, pasprunka,

Krykšdama ir sukdamos linksmai.

 

28

Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti

Save ir visą perskaityti ištisai.

Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:

Jos galo ir pradžios neberandu patsai.

 

Negaila jos… Ji nuobodi kaip visos knygos,

Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin,

Ir ką paaiškins tie periodai nelygūs,

Ta jų gaida, kaskart vis krintanti žemyn.

 

Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti…

- Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys, -

Ne vienas, į mane pažvelgęs, pasakys.

 

Taip! Trokštu - nes esu gyvenimo besotis -

Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,

Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…

 

Iš “Pavasario sonetų”

Vieną vakarą nerūpestingą,

Kai, berniukų apsupta, juokausi

Ir kalbėsi: “Man visi patinkat,

Ir kiekvienas jūsų man brangiausias”, -

 

Pamatysi vieną ir sustosi -

Gal jisai nė žodžio tau nepasakys,

O paeisi ir pačius rinktuosius

Žodelius kalbėsi apie jo akis;

 

Tą nerūpestingą vakarą pakeis

Naktys ilgos, vienišos… Parpuolus

Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

 

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais

Rytą, prieš nusvirdama į guolį,

Abejingai saulėn pažiūrėsi.

Rodyk draugams

Parašė sexysmile14 2008-03-31 21:20
Įrašo kategorijos: Kita.